Euras yra akivaizdžiausias Europos integracijos liudijimas. Kasdien juo atsiskaito apie 341 mln. žmonių, todėl tai antra dažniausiai naudojama valiuta pasaulyje. Bendros valiutos nauda akivaizdi kiekvienam, kas vyksta į užsienį ar apsiperka internetu kitos ES šalies interneto svetainėje.
Eurą įsivedusios valstybės narės
Šiuo metu euras (€) yra oficiali 20-os iš 27 ES valstybių narių valiuta; kartu šios valstybės sudaro erdvę, oficialiai vadinamą euro zona.
Visos ES šalys priklauso ekonominei ir pinigų sąjungai (EPS), o 20 iš jų savo nacionalines valiutas pakeitė bendra valiuta – euru. Šios ES šalys sudaro euro zoną.
Retkarčiais valstybės narės gali išsiderėti išlygų iš kurio nors Europos Sąjungos teisės akto ar sutarties ir susitarti, kad jos nedalyvautų tam tikrose politikos srityse. Bendros valiutos atveju tokią išlygą išsiderėjo Danija. Tapusi ES nare, ši šalis pasiliko savo ankstesnę valiutą.
Kaip tampama euro zonos šalimi?
Kad galėtų tapti euro zonos narėmis, ES valstybės narės turi atitikti konvergencijos kriterijus.
1992 m. Mastrichto sutartyje buvo susitarta dėl šių privalomų ekonominių ir teisinių sąlygų, kurioms prigijo „Mastrichto kriterijų“ pavadinimas. Visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją, privalo įsivesti eurą ir tapti euro zonos narėmis, kai tik atitiks minėtas sąlygas.
Sutartyje nenustatytas joks konkretus tapimo euro zonos narėmis grafikas, valstybėms narėms palikta pačioms parengti strategijas, kaip įvykdyti būtinas euro įsivedimo sąlygas.
Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas bendrai sprendžia, ar eurą pageidaujančios įsivesti šalys atitinka tas sąlygas. Įvertinusios padarytą pažangą pagal konvergencijos kriterijus, abi institucijos paskelbia savo išvadas atitinkamose ataskaitose. Po to šias ataskaitas tvirtina Ekonomikos ir finansų reikalų taryba, pasikonsultavusi su Parlamentu ir valstybių vadovais. Teigiamo sprendimo atveju, galima pradėti euro įvedimo procesą.