Euras yra antra dažniausiai naudojama tarptautinių finansinių sandorių valiuta – eurais sudaroma 39 % visų tokių sandorių (neįskaičiuojant vidinių euro zonos atsiskaitymų). Euras taip pat yra patraukli rezervinė valiuta kitoms valstybėms. 2017 m. maždaug 20 % pasaulinių atsargų buvo laikoma eurais.
Euro zonos palūkanų normos turi įtakos ekonomikos pokyčiams ir kainų stabilumui. Visus kasdieninius valiutos kurso svyravimus ir keitimo kursus reikia prižiūrėti – tai atlieka Frankfurte įsikūręs Europos Centrinis Bankas. ECB yra 20-os eurą įsivedusių Europos Sąjungos šalių centrinis bankas. Jis stengiasi palaikyti kainų stabilumą ir išsaugoti bendros valiutos perkamąją galią.
Nors mokesčius renka ES šalys ir kiekviena iš jų atskirai sprendžia dėl savo biudžeto, vyriausybės nustatė bendras viešųjų finansų taisykles, kad galėtų koordinuoti savo veiklą siekdamos stabilumo, ekonomikos augimo ir užimtumo.
Monetų ir banknotų gamyba
Nuo 2002 m. eurų banknotus bendrai spausdina euro zonos šalių nacionaliniai centriniai bankai. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas turi išleisti tam tikrą vieno ar daugiau nominalų bendro per metus atspausdinamų banknotų kiekio dalį.
Už euro monetų kaldinimą atsakingos euro zonos šalių nacionalinės vyriausybės.
Kovos su klastojimu priemonės
Kuriant eurų monetas ir banknotus, daug dėmesio buvo skiriama jų saugumui. Įvedus bendrą valiutą, jos padirbinėjimo lygis euro zonoje išliko gana žemas. Kadangi kiekvienos šalies banknotai ir monetos su išskirtiniais dizaino elementais yra teisėta mokėjimo priemonė visoje euro zonoje, reikia bendrų taisyklių ir koordinavimo, siekiant užtikrinti, kad kovos su klastojimu priemonės būtų vienodai veiksmingos visose šalyse. ES kovos su klastojimu politika grindžiama keturiais ramsčiais: prevencija, užgniaužimu, mokymu ir bendradarbiavimu.