Skip to main content

ES būdinga jos kultūrų ir kalbų įvairovė ir ES šalyse vartojamos kalbos yra esminė Europos kultūros paveldo dalis, todėl ES remia daugiakalbystę savo programose ir institucijų darbe.

ES yra 24 oficialiosios kalbos:

airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių.

Istorinis ryšys

Oficialiųjų kalbų skaičius išaugdavo kiekvieną kartą naujoms narėms prisijungus prie ES.

ES oficialiosios kalbos nuo...

  • 1958 m.: nyderlandų, prancūzų, vokiečių, italų kalbos;
  • 1973 m.: danų ir anglų kalbos;
  • 1981 m.: graikų;
  • 1986 m.: portugalų ir ispanų kalbos;
  • 1995 m.: suomių ir švedų;
  • 2004 m.: čekų, estų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, slovakų, slovėnų ir vengrų kalbos;
  • 2007 m.: bulgarų, airių ir rumunų kalbos;
  • 2013 m.: kroatų.

Daugiakalbystė

Daugiakalbystė yra vienas iš pagrindinių ES principų.

Daugiakalbystės politikos tikslas –

  • bendrauti su savo piliečiais jų gimtosiomis kalbomis,
  • apsaugoti didžiulę Europos kalbų įvairovę,
  • skatinti kalbų mokymąsi Europoje.

Tai – unikalus ir neprilygstamas požiūris, net lyginant su daugiakalbėmis šalimis ar kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

Daugiakalbystės principas įtvirtintas ES pagrindinių teisių chartijoje ES piliečiai turi teisę į ES institucijas kreiptis bet kuria iš 24 oficialiųjų kalbų ir jos jums turi atsakyti ta pačia kalba.

Teisės aktai ir jų santraukos pateikiami visomis oficialiosiomis ES kalbomis, išskyrus airių kalbą (tai susiję su išteklių klausimu; šiuo metu į airių kalbą verčiami tik reglamentai, kuriuos priėmė ir ES Taryba, ir Europos Parlamentas).

Europos Vadovų Tarybos ir ES Tarybos posėdžiai verčiami žodžiu į visas oficialiąsias kalbas. Europos Parlamento nariai turi teisę Parlamente kalbėti bet kuria oficialiąja ES kalba.

ES kalbų vartojimo taisyklės

Kalbų vartojimą ES institucijose reglamentuojančias taisykles vieningai nustato Taryba, priimdama reglamentus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 342 straipsnį. Šios taisyklės įtvirtintos Reglamente Nr. 1, kuriame numatyta, kad institucijos turi 24 oficialiąsias ir darbo kalbas.

Anglų kalba išlieka viena iš oficialiųjų ES kalbų net ir Jungtinei Karalystei išstojus iš ES. Anglų kalba išlieka oficialia Sąjungos institucijų darbo kalba tol, kol ji yra įtraukta į Reglamento Nr. 1 sąrašą. Anglų kalba taip pat yra viena iš oficialiųjų Airijos ir Maltos kalbų.

Reglamentu Nr. 1 taip pat nustatomos taisyklės dėl kalbų, kuriomis turi būti rengiami ir skelbiami ES teisės aktai, ir kalbų, kuriomis dokumentai siunčiami tarp ES institucijų ir visuomenės arba tarp institucijų ir ES šalių. ES institucijos taip pat turi teisę nustatyti, kaip įgyvendinti kalbų vartojimo tvarką savo vidaus veikloje.