Nacių koncentracijos stovyklose išgyvenusios S. Veil vaikystės patirtis ir skaudūs išgyvenimai per Antrąjį pasaulinį karą nulėmė jos pasiryžimą siekti vieningos Europos – šiam reikalui ji paskyrė visą savo likusį gyvenimą.
Ji buvo įsitikinusi, kad jei 1945 m. pergalę pasiekusioms šalims nepavyks greitai ir visapusiškai susitaikyti su Vokietija, Europos, kuri jau buvo perplėšta į Rytus ir Vakarus, žaizdos niekada neišgys, o pasauliui vėl grės naujas, už ankstesnius dar pražūtingesnis konfliktas.
Gyvenimas ir laikas
S. Veil politinę veiklą pradėjo ankstyvais teisininkės karjeros metais. 1974 m. ji tapo prezidento Valéry Giscardo d’Estaingo vyriausybės sveikatos apsaugos ministre.
Netrukus po paskyrimo S. Veil ėmėsi kovos dėl abortų legalizavimo Prancūzijoje. Jai pavyko pasiekti pergalę tik tada, kai Nacionalinėje Asamblėjoje ją parėmė opozicija ir padėjo 1975 m. priimti atitinkamą įstatymą. Tai buvo įvertinta kaip reikšmingas laimėjimas, o teisės aktas tapo plačiai žinomas kaip „Veil įstatymas“ („la loi Veil“).
Europos vizija
Kai prezidentas V. Giscardas d’Estaingas pasiūlė S. Veil būti pirmąja jo partijos sąraše per pirmuosius tiesioginius Europos Parlamento rinkimus 1979 m., ji nedvejodama sutiko.
S. Veil buvo išrinkta į Europos Parlamentą, kuris ją pasirinko savo pirmininke. Taip ji tapo pirmojo tiesiogiai išrinkto Europos Parlamento vadove ir pirmąja moterimi, vadovaujančia ES institucijai. Po poros metų ji gavo Karolio Didžiojo premiją, kuri skiriama pagerbiant laureato indėlį į Europos vienybę.
Europos Parlamentas pagerbia Simone Veil.
(Šio turinio jūsų kalba nėra.)