Polas Henris Spakas, per Pirmąjį pasaulinį karą patekęs į vokiečių nelaisvę, per Antrąjį pasaulinį karą ėjęs užsienio reikalų ministro emigracijoje pareigas, buvo dar vienas garsus ES pradininkas, kuris patyrė Europos kruviniausio amžiaus baisumus. Nepaisant to, kad po Antrojo pasaulinio karo didžioji Europos dalis buvo vieni griuvėsiai, P. H. Spakas įžvelgė galimybę naudojantis ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu vėl paversti Europą stipriu ir taikiu žemynu.
Gyvenimas ir laikas
Karo metu būdamas emigracijoje Londone, kartu su savo kolegomis iš Nyderlandų ir Liuksemburgo P. H. Spakas kūrė planą dėl naujo ir itin plačių užmojų projekto – Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo muitų sąjungos.
1944 m. planas davė vaisių ir buvo sukurtas Beniliuksas. Trijų šalių teritorijoje užtikrintas laisvas pinigų, žmonių, paslaugų ir prekių judėjimas. Tai įkvėpė siekti tolesnės Europos integracijos.
Europos vizija
P. H. Spako nuomone, šalių suvienijimas saistančiais sutarties įsipareigojimais buvo veiksmingiausia taiką ir stabilumą garantuojanti priemonė. Jis padėjo siekti šių tikslų eidamas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pirmosios sesijos pirmininko (1946 m.) ir NATO generalinio sekretoriaus (1957–1961 m.) pareigas. Spakas buvo vienas iš pagrindinių Romos sutarties rengėjų. 1955 m. Mesinos konferencijoje dalyvavusios šešios vyriausybės paskyrė jį už Sutarties rengimą atsakingo komiteto pirmininku.
Polas Henri Spakas 1951 m. gruodžio 11 d. sako kalbą Strasbūre.
Polo Henrio Spako kalba 1951 m. gruodžio 11 d. Paryžiuje
...nors kai kurie žmonės menkai tesuvokia mūsų darbo svarbą ir naudą, kai kuriems iš mūsų užduotys, kurias turime atlikti, atrodo gyvybiškai svarbios ir skubios.
Žaviuosi tais, kurie esant dabartinei padėčiai Europoje sugeba išlikti ramūs. Galėtume būti labai negailestingi, jei neprivalėtume būti diplomatiški..., bet jūs tik pažvelkite į praėjusius metus!