Konradas Adenaueris, 1949–1963 m. ėjęs naujai įsteigtos Vokietijos Federacinės Respublikos pirmojo kanclerio pareigas, pakeitė pokario Vokietijos ir Europos istorijos tėkmę labiau nei bet kas kitas. Adenaueris, kaip ir daugelis kitų to meto politikų, jau po Pirmojo pasaulinio karo suvokė, kad ilgalaikę taiką galima pasiekti tik suvienijus Europą.
Ankstesniais dešimtmečiais ir šimtmečiais anglims ir plienui Europos tautų konfliktuose teko destruktyvus vaidmuo – jie buvo naudojami ginklams gaminti. Tikimės, kad dabar anglys ir plienas padės joms susitarti ir bendradarbiauti.
Gyvenimas ir laikas
Adenaueris gimė 1876 m. sausio 5 d. Kelne. Santuoka su įtakingos Kelno šeimos atstove jam padėjo aktyviai įsitraukti į politinį gyvenimą. Visapusiškai pasinaudodamas savo politiniu talentu, kaip katalikų partijos „Zentrum“ narys jis padarė puikią karjerą ir 1917 m. tapo Kelno meru.
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Nacionalsocialistų (nacių) partija prieš Adenauerį pradėjo šmeižto kampaniją. 1933 m. naciams perėmus valdžią, politikas atsisakė prieš Hitlerio vizitą mieste iškelti svastikas. Jis buvo atleistas iš pareigų, o jo banko sąskaitos įšaldytos. 1944 m. žlugus pasikėsinimui prieš Hitlerį, Adenaueris buvo įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Kelno Gestapo kalėjime „Brauweiler“.
Po karo jis ėmėsi kurti Krikščionių demokratų sąjungą (KDS) – partiją, kurioje jis siekė suvienyti Vokietijos protestantus ir katalikus. 1949 m. politikas tapo pirmuoju Vokietijos Federacinės Respublikos (Vakarų Vokietijos) kancleriu.
Europos vizija
Dėl Antrojo pasaulinio karo patirčių tapęs politiniu realistu, Adenaueris susitelkė į Europos bendradarbiavimo idėjos propagavimą. Adenaueris aktyviai siekė, kad būtų sukurta Europos anglių ir plieno bendrija, kuri buvo įsteigta 1950 m. gegužės 9 d. paskelbus Šumano deklaraciją, ir kad būtų sudaryta Europos ekonominės bendrijos sutartis, pasirašyta 1957 m. kovo mėn.
Konradas Adenaueris kalba Mece, 1966 m.
Konrado Adenauerio kalba 1966 m. liepos 2 d. Mece
Jeigu mums pavyktų sukurti organizaciją, kuri suteiktų prancūzams galimybę pamatyti viską, kas vyksta Vokietijos plieno gamybos ir anglies gavybos sektoriuje, ir atvirkščiai, jeigu vokiečiai galėtų sužinoti, kas šioje srityje daroma Prancūzijoje, tada tokia abipusė kontrolė būtų geriausia pasitikėjimu grindžiamos politikos priemonė.